Burnotis, be galo maistingas augalas, turi spalvingą ir gilią istoriją. Tarptautinis šio augalo pavadinimas „amaranth" kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „niekada nevystantis". Žinoma apie 70 šio augalo porūšių, tačiau sėkloms kultivuojami pagrindiniai trys - Amaranthus caudatus, Amaranthus cruentus ir Amaranthus hypochondriacus.  Yra dar daugiau rūšių, kurių maistui yra naudojami burnočio lapai. Burnotis buvo plačiai auginamas Meksikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje dar prieš 5-6 tūkstančius metų. Tai buvo svarbiausias kasdieninis Actekų genties maistas, ir, tikint šios genties antgamtinėmis galiomis, būtent burnotis buvo naudojamas jų religiniuose ritualuose. Iki ispanų invazijos 1519 metais, burnotis buvo naudojamas aukojimo apeigose: actekų genties moterys ruošdavo malto burnočio ir medaus mišinį, iš kurio formuodavo įvairias figūrėles, užlašindavo žmogaus kraujo ir aukodavo. Užėję ispanų konkistadorai pasibaisėjo tokiomis apeigomis ir, atnešę krikščionybę į tuos kraštus, uždraudė burnočio auginimą bei naudojimą bet kokiems tikslams. Be galo vertingas augalas išnyko iš žmonijos mitybos raciono ilgiems šimtmečiams. Šiomis dienomis burnotis atgimsta eksperimentiniuose ūkiuose, juo prekiaujama sveiko maisto parduotuvėse ar turguose. Auginamas ir Lietuvoje. Taip pat plačiai paplitę burnočio miltai.

Burnotis, lygiai kaip grikiai ir bolivinė balanda, nėra javai, dėl to jų sėklos iš tikrųjų yra taip vadinamos pseudogrūdais arba pseudokruopomis. Tačiau savo esme ir panaudojimo galimybėmis primena tikras kruopas ar grūdus ir dėl patogumo gali būti taip ir vadinamos. Šios kruopos neturi gliuteno, dėl to gliutenui alergiški žmonės drąsiai jas naudoti.

Burnočio sėklos, priklausomai nuo augalo porūšio, gali būti įvairių spalvų, dydis - vos didesnės už aguonos grūdą. Burnočio sėklos pasižymi riešutų skoniu, valgomos virtos, skrudintos, spragintos, traiškytos ar sumaltos į miltus, iš burnočių spaudžiamas aliejus. Iš jų verdamos košės, kepami įvairūs kepiniai. Rytuose, Afrikoje ir Pietų Amerikos regione populiarūs burnočio saldumynai, kur spragintos burnočio sėklos sulipinamos saldžioje medaus, melasos ar kakavos masėje. Kadangi burnočio miltai, kaip jau buvo minėta, neturi gliuteno (glitimo), jie kepiniuose maišomi su kitais miltais. Burnočio sėklos - lengvas, greitai įsisavinamas maistas. Vandenyje išverda greitai (apie 15 minučių), jo nebūtina mirkyti. Burnočio baltymai yra pačios aukščiausios kokybės, lenkiančios bet kurį kitą javą ar baltyminį produktą, o vienos iš svarbiausių aminorūgščių - lizino - yra net du ar tris kartus daugiau nei kitose grūdinėse kultūrose. Atvirkščiai, angliavandenių yra mažiausiai. Kupina sauja burnočių turi daugiau kalcio nei stiklinė pieno. Ištirta, kad vegetarinėje mityboje burnočiai yra vertingesnis produktas už kviečius, kukurūzus, ryžius ir soją. Šiomis dienomis burnotis atgimsta ir spėjama, kad taps vienu iš pagrindinių XXI amžiaus maistinių augalų.

/jogosmityba/

Patiekalai su burnočiu: