Druska yra vieno iš pagrindinių šešių ajurvedinių skonių - sūraus skonio - šaltinis ir vienintelė jo nešėja (plačiau apie sūrų skonį skaitykite čia). Druska stiprina ir keičia maisto skonį be aromatą ir sūrus yra stipriausias iš visų kitų skonio rūšių: tinkamas sūraus skonio kiekis paryškina kitų skonių ir aromatų subtilybes, per didelis - visiškai užgožia juos.
Mūsų kūne yra dvi druskos pertekliaus šalinimo sistemos - šlapimu per inkstus ir prakaitu per odą. Yra nustatyta, kad žmogui per dieną reikia mažiausiai 2 g druskos, vidutiniškai - 4-6 g, vidutiniškai judant ir užsiimant normalia fizine veikla. Gyvenant visiškai pasyvų gyvenimą druskos reikėtų mažiau, daug judant, užsiimant aktyvia fizine veikla, prakaituojant - kiek daugiau. Tam tikras druskos kiekis yra augaliniame maiste ir be papildomo sūdymo, pavyzdžiui, daugybė daržovių savo sudėtyje turi natrio. Valgant visiškai papildomai nesūdytą maistą, per dieną suvartotume apie 0,5-2 g druskos. Įprastiniame mūsų kasdieniniame racione, valgant tris kartus per dieną, maitinantis viešojo maitinimo įstaigose, vartojant pusfabrikačius ir pirktą gatavą maistą per dieną suvalgome 12-15 g ar net daugiau druskos, ir iš jų gauname gryno natrio 4-6 g. Tai yra šiek tiek per daug, kad organizmas be papildomų pastangų pašalintų druskos perteklių iš organizmo per odą ir šlapinantis. Medikai yra pastebėję, kad ilgalaikis druskos perteklius, t.y. koncentracija kraujo plazmoje sukelia padidėjusį kraujo spaudimą. Padidėjęs kraujo spaudimas padidina širdies ligų bei infarkto tikimybę, dažniau ištinka insultas. Aukšta natrio koncentracija gali sukelti nepageidaujamas organizmo reakcijas: išplauti kalcį iš kaulų ir taip padidinti kalcio poreikį mūsų kasdieniniame racione, taip pat sukelti inkstų nepakankamumą. Perdėtai sūraus maisto valgymas sukelia pavojų mūsų virškinimo sistemos organų gleivinei. Šalyse, kuriose gan sūrus maistas yra vartojamas tradiciškai (Kinija, Japonija, kitos Azijos šalys), virškinimo sistemos ligos ar net vėžys aptinkamas gana dažnai. Vartojama dideliais kiekiais, druska greitai sendina kūną, gilina raukšles, lemia ankstyvą plikimą ir plaukų slinkimą, silpnina raumenis ir sąnarius, prisideda prie bendro organizmo nuovargio, vangumo, išsekimo ir darbingumo sumažėjimo.
Druska reikalinga vaikams - nepakankamas jos kiekis stabdo augimą ir vystymąsi, sutrikdo medžiagų apykaitą. Suaugusių organizmui tiek druskos, kiek mes įpratę naudoti, nebereikia. Per didelis druskos kiekis, ypač vyresniame amžiuje, skatina nutukimą. Natris yra pagrindinis organizmo pagalbininkas įsisavinant riebalus ir riebiąsias rūgštis į žarnyną ir į ląsteles. Kaip yra žinoma, riebalai išstumia iš ląstelių vandenį. Sumažinus druskos vartojimą, natrio atsargos kartu su organizmo atsargomis riebalų pavidalu pasišalina ženkliai greičiau, ir ląstelės vėl gali kaupti vandenį. Vandens netekimas (vandenilio jonai naudojami antioksidaciniuose (priešvėžiniuose) procesuose, jungdamiesi su deguonimi) yra viena iš pagrindinių senėjimo priežasčių. Ląstelės, netekusios vandens, „raukšlėjasi" kartu su mumis. Pavyzdžiui, kūdikio organizme vandens yra 86 proc., jaunuolio - 71 proc., subrendusio žmogaus organizme - jau tik 61 proc., o aštuoniasdešimtmečio senuko - viso labo tik 45-50 proc.!
Atsižvelgiant į konstitucinį tipą, šiek tiek skiriasi kiekvieno tipo druskos poreikis. Pitos ir Kapchos tipo žmonėms tikslinga apriboti druskos kiekį maiste, kadangi druska yra per karšta ir per daug reaktyvi Pitos tipui, per sunki Kapchai. Vatos tipo žmonėms jos galima naudoti šiek tiek daugiau: druska palaiko virškinimo ugnį, atpalaiduoja ir sušildo.
Natrio deficitas išsivysto tik tuomet, jei ilgą laiką per dieną sunaudojame mažiau nei 2 g druskos. Tačiau trumpalaikė bedruskė dieta gali padėti numesti viršsvorį, sureguliuoti kraujo spaudimą, palengvinti inkstų ir širdies darbą, atšviežinti odą, pagerinti bendrą savijautą ir padidinti darbingumą. Keisti druskos vartojimo įprotį yra be galo sunku. Nuo vaikystės esame pripratinti prie sūraus maisto, dėl to nereikia „kirsti iš peties" ir pradėti radikaliai kovoti su druska, o pabandyti atrasti sau tinkamiausią sūraus skonio balansą. Tinkamas druskos kiekis žadina ir didina apetitą, perdėtas - skatina valgyti daugiau, nei reikia. Tinkamas druskos kiekis užtikrina sveikatą, per didelis arba per mažas - sveikatos sutrikimus. Iš pradžių, apribojus druskos kiekį, maistas gali atrodyti prėskas, neskanus, bet atsikūrus skonį juntantiems nervams, išryškėja kiti penki skoniai ir subtilūs aromatai, kurių iki tol nejautėme, slopindami tikrąjį maisto skonį stipriausiuoju iš jų - sūriu. Dėl to druska mūsų maiste turi atrasti tinkamiausią santykį: leisti mėgautis gyvenimu, tačiau neužgožti jo subtilybių.
/jogosmityba/